Anima, Eros ir Logos: Vyrų Vidinio Pasaulio Paslaptys

„Kai moterys yra prislėgtos, jos valgo arba eina apsipirkti. Vyrai – jie tiesiog okupuoja kitą šalį. Tai du skirtingi mąstymo būdai.“ – Elayne Boosler.

Kodėl vyrai taip mėgsta žiūrėti sportą, kuriame kiti vyrai rizikuoja savo sveikata, kad bent akimirką patirtų šlovę? Kodėl moteris griebiasi šokolado ir romantinių filmų, kai nesijaučia mylima?

Turinys

Vyras ir moteris kaip psyche simboliai

Mes manome, kad vyras ir moteris yra dvi skirtingos lytys. Bet tai yra dalys, kurios sudaro psyche – siela, o Visata yra viso labo Jos atspindys.

Vyras ir moteris įvairiose kultūrose suprantami kaip saulės ir mėnulio principai.

Viskas turi savo priešpriešą ir šie du pradai kartu sujungia opozicijas į vieną alcheminį junginį – Dievažmogį. Žmogų, kuris pasiekė patį aukščiausią sąmonė ir subtiliausią sielos buvį – filosofo akmenį, kvintesencija. Tai yra kiekvieno vyro pąsamoningas noras. Pasiekti tobuliausią būseną. Yra daug mitų apie tai, kuriuos šiame tekste pabandysiu išsklaidyti.

Tobulybės paieška mūsų kolektyvinėje pasąmonėje – jau nuo senovės įsiskverbęs fenomenas. Nuorodos ir užuominos, kurias pateikiu aš, yra visur. Dažnas herojiškas filmas kalba būtent apie tai: meilę, triumfą prieš blogį, pagundas, nuopolius ir identiteto transformaciją, kas iš esmės yra kiekvieno piligrimo kelionėje į esmę dalia.

Visa tai yra mitas. Jezaus, Marijos, Budos, Heraklio, Neo, Luko Skywakerio. Istorija, kurią vertą pasakoti, ir, mano manymu, visų mitų prigimtis ta pati – odisėja iš žmogaus į kažką Dieviško.

Logos ir Eros: dvi kosmoso jėgos

Senovės graikai kalbėjo apie Logos ir Eros. Logos siejosi su priežastingumu, valia ir tvarka, o Eros – su troškimu kurti, jausti, mylėti ir patirti.

Realybėje ribą tarp šių pradų sunku objektyviai nubrėžti. Dar daugiau – per stiprus savęs tapatinimas su vienu ar kitu principu gali pradėti riboti tai, kas iš tikrųjų esi. Egzistuoja ir moteriški vyrai, ir vyriškos moterys.

Iš dalies senovės graikai gyveno „negyvame“ pasaulyje – nors jis pasižymėjo tobula tvarka, galima ginčytis, ar ši tvarka nebuvo labiau filosofinio patriarchalizmo fantazija. Trumpai tariant, graikai pernelyg dievino falą.

Taigi – idealai. Tęsiant šią mintį, vyriškoji prigimtis tradiciškai laikoma aktyviuoju sielos pradu. Tai sąmoningas protas, valia, kryptis, erdvė, gebėjimas mąstyti, siekti ir skverbtis į pasaulį.

Moteriškoji prigimtis suvokiama kaip pasyvusis sielos pradas – nesąmoningas protas, nuolatinis vyksmas ir kaita: energijų, formų, minčių bei jausmų tėkmė. Tai simbolika ir mistika, aistra ir meilė, intuityvi išmintis.

Įdomi šių pradų metafora – vyras kaip elektra, moteris kaip magnetizmas. Elektra reiškia energinį krūvį, norą, kryptį, susijaudinimą, aktyvavimą ir veiksmą. Magnetizmas, savo ruožtu, gali pasireikšti dviem formomis – per meilę arba per kontrolę.

Vis dėlto kartais moteryje galima rasti daugiau agresijos nei vyre. Juk ji ne mažiau intensyviai trokšta būti apžavėta ir sugundyta. Šiuolaikiniame kontekste tam nebūtinas princas ar karžygys – kartais pakanka ir pavargusio taksisto, kuris pachmielingu žargonu išlemena: „jūs, moterys, kaip brėkštanti… kaip rožė… kaip kylanti saulė… na, karočia, norėjau pasakyti, kad labai seksualiai atrodot. Nebūčiau jaunystėj pragėręs smegenų, gal dar ką nors gražiau sugalvočiau…“

Tuo tarpu vyras kartais iš tiesų nieko neveikia – tik pasyviai egzistuoja savo tuščioje proto erdvėje. Vyrams ima pabosti jie patys. Jiems reikia televizoriaus, fono be bereikalingų jausmų, be sudėtingų minčių, be vingrybių – kažko, kas leistų pailsėti nuo savęs.

Kita vertus, remiantis sielos transmigracijos teorija, žmogus per skirtingus gyvenimus keičia lytis – tai vyras, tai moteris – tam, kad psichė pasiektų pusiausvyrą.

Šioje tekstų serijoje nagrinėsime vyro ir moters prigimtį bei tai, kas leidžia jiems pasiekti dvasinę savirealizaciją. Šis straipsnis skirtas vyro prigimčiai.

Anima: kai intelekto neužtenka

Vyras, kuris remiasi vien intelektu ir fizine jėga, anksčiau ar vėliau užstringa. Jis praranda patrauklumą moters akyse ir tampa lengvai išnaudojamas, nes tikroji vyro dvasinė jėga slypi animoje – jo paties vidinėje moteryje.

Anima yra Visatos siela: mūsų emocijos, mintys, vizijos ir idėjos, visa tai, kas suteikia gyvybę arba ją atima. Neapdairiai naudojama ji gali atnešti chaosą, marą ir ligas, tačiau sąmoningai integruota – tampa gyvybės šaltiniu.

Mūsų, vyrų, užduotis – išmokti irkluoti gyvenimo srovėmis: jausti galimybių vandenis kaip save patį, klausytis širdies paslapčių. Tik tuomet, kai išmoksti skaityti likimo vandenyno siunčiamus ženklus, Visatos valia ir tavo valia susilieja į vieną.

Iš tiesų tai nėra lengva užduotis. Dažniausiai prireikia daugelio gyvenimų, kad būtų įvaldytas šis alcheminis gyvenimo menas.

Animos integracijos stadijos

Visi vyrai, siekdami meistriškumo, susiduria su barjerais ir pereina skirtingus etapus. Vieni dar tik žengia pirmuosius žingsnius, kiti jau yra pakilę aukščiau ir geba matyti plačiau.

Pirmas etapas: macho vyriškumas

Tai pasireiškia noru dominuoti, moteriškumo baime ir mizoginija. Kai vyras bijo atrodyti „pernelyg moteriškas“, jausti emocijas ar paleisti griežtas struktūras ir pasinerti į jausmų chaotiškumą, moteris jam tampa būdu išleisti susikaupusią įtampą.

Iš tiesų jis bijo ne moteriškumo. Jis bijo prarasti savo kruopščiai saugomą tapatybę, susikurtą gyvenimą ir pasaulėžiūrą.

Kaip sakė Jėzus:

Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. 25 Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. 26 Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. 27 Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“. – Mt 7. 

Arba kaip sakė Jungas:

„Pirmoji gyvenimo pusė skirta sveiko ego formavimui, antroji – susitelkimui į save ir jo paleidimui.“ 

Vyras taip pat turi pereiti etapą, kuriame jo identitetas susvyruoja, ir jis paleidžia iliuzijas ir infantilumą.

Antras etapas: pagundos

Kai vyras pagaliau įsileidžia į save Animą ir pradeda su ja veikti, jį užplūsta iki tol nepatirtas įkvėpimas, galia, genialumas ir sėkmė. Tačiau nepatyrusį jūreivį ši būsena lengvai išblaško ir atima budrumą. Tai primena sirenų balsą – jis hipnotizuoja vyro klausą ir pamažu padaro jį aklu. Čia gimsta galios ir laimėjimų pagunda, užstrigimas šlovėje ir savitvardos praradimas.

Šlovė yra kaip narkotikas: jei prie jos prisiriši ir mėgini ją kontroliuoti, tampi pamišusiu kapitonu, kuris dėl lobio sąmoningai įplaukia į audrą ir galiausiai paskandina savo laivą.

Kova dėl garbės, valdžios, titulų ar galios iš esmės yra bandymas valdyti Animą arba patį gyvenimą. Tačiau meilės ir gyvenimo paslapties neįmanoma nei nusipirkti, nei jai įsakyti – ji ateina tik tada, kai tam ateina laikas.

Yra senas indėnų pasakojimas apie du vilkus, gyvenančius žmoguje – gėrio ir blogio. Laimi tas vilkas, kurį maitini. Lygiai taip pat ir čia: kartą paslydus ant kontrolės troškimo ir susireikšminimo, noras kartosis vėl ir vėl. Kuo labiau įsileisi šias mintis, tuo labiau tavo širdį ims valdyti galios ir kontrolės dvasia.

Išmok nemaitinti godumo vedinų minčių ir atsispirti pagundoms. Kai vyras išugdo susilaikymo dvasią, nei greiti malonumai, nei staigi sėkmė neatima iš jo budrumo. Jo charakteris tampa tvirtas, o nuolatinė kova su valdžios ir galios demonais ugdo išmintį bei vidinę stiprybę.

Trečiasis etapas: nuopolis, tamsioji sielos naktis

Kai Anima tave užvaldo, prarandi blaivų protą, kryptį, kartais net sveikatą. Gyvenimas ima byrėti į chaosą. Tu esi vedamas širdies balso ir, kupinas drąsos, neriai į nežinią. Šis etapas yra būtinas – tik taip gali galutinai suprasti, kas iš tiesų valdo tavo gyvenimą, ir atgauti pasirinkimo laisvę.

Daugelį vyrų Anima valdo per baimę, pyktį ir represuotus geidulius. Per draugus, visuomenę, darbą jie tai vadina likimu, tačiau dažniausiai tai tėra proto labirintai. Tik išėjęs iš jų pradedi skirti iliuziją nuo tikrovės.

Kartais pasirodo trumpi blyksniai – įkvėpimas, aiškumas, jausmas, kad „štai, jau tuoj“. Tačiau taip pat staiga viskas išnyksta, lyg miražas dykumoje. Tai piligriminė kelionė per savo pasąmonės klodus, kol galiausiai ima ryškėti tiesa. Tai, ko ieškai, kiekvienam atsiskleidžia skirtingai.

Šį procesą giliai aprašė Raudonoji knyga (Liber Novus), kurioje Karlas Jungas fiksavo savo asmeninę konfrontaciją su pasąmone 1913–1930 metais. Tai riba tarp psichozės ir sąmoningo proto: intensyvūs vizionieriški išgyvenimai, spontaniškos, šamaniškos ir pranašiškos vizijos, itin turtingas vidinis gyvenimas, persmelktas simbolių ir metaforų.

Asmeniškai ir aš esu patyręs panašų laikotarpį – tokį, kuris pareikalavo beveik visų mano sielos jėgų ir buvo pavojingai arti mirties ribos. Yra žmonių, kuriems išorinis pasaulis nėra pagrindinis traukos objektas. Jie jaučia poreikį nerti į vidų, į sielos gelmes. Manau, kiekvienas toks žmogus neišvengiamai susiduria su savo pasąmonės konfrontacijos periodu.

Ketvirtasis etapas: Kvintesensija 

Dviejų pradų pusiausvyros ir balanso įkūnyjimas ir kvintesensijos (filosofo akmens) išgavimas, kitaip tariant pilnas Dievo suvokimas ir susiliejimas su Juo. Tai neįvyksta per naktį, tam pasiekti turi išvystyti proto ir intuicijos brandą, kuri leidžia suvokti Kūrėją, ne kaip konceptą ar visagalį religinį autoritetą. Bet kaip gyvą ir intelektualią visatos būtį ir sielą. Vyras turi gebėti būti Visatos įrankiu ir veiktu kartu su Visatos siela, o ne prieš ją. Kai išmokstame klausyti kaip bangos juda per mus, mūsų gyvenimas pradeda tekėti ir visos kliūtys išnyksta. Kad ateiti iki šio etapo, vyras turi išaugti ir iš sielvartauti prieš tai buvusius identitetus, tikslus, idėjas ir norus, mirtį ir atgimti naujam gyvenimui, į tai veda Ji per jo vidinį balsą. Ir mirti nereiškia prarasti, o leisti pasitraukti tam, kas nėra autentiška. Kryptis išlieka bet ji tampa rafinuota ir išgryninta. Tai, kaip manei, kad pasieksi tikslą retai, kada būna kaip iš tikrųjų jį pasieki. Su kiekviena išnara vyras atgimsta dar tvirtesnis, ryžtingesnis ir aiškiau suvokiantis savo misiją.

Dieviškumo lygyje siela gali pradėti gyventi tokioje darnoje ir taip meistriškai atlikti sprendimus, kad koncepcijos išnyktsa, “tu”, “aš”  viskas tampa palaima, taip vadinamos Samadhi būsena, tai nėra pabaiga, tai nauja pradžia. Bet svarbu suprasti, kad tai įvyksta lėtai, suvokimai ateina po truputi, po truputi išsprendi dilemas savo gyvenime ir artėji prie Aukščiausios energijos. 

Dievas šiuo atveju yra ne tik Aukščiausioji Sąmonė iš kurios kuriama visata, bet ir pati subtiliausias energijos darinys, gyvybės bei amžinos sveikatos eleksyras – Kvintesensija, kuri yra juntama, pasiekus aukščiausią Sąmoningumo lygį. Tai yra tai, ko ieško kiekvienas vyras. Tai yra tai, kodėl mus taip traukia moterys, nes moterys savyje tai nešiojasi. Tačiau tik pasiekus aukštą sąmoningumą ši energija pasisavinama į kūną, priešingu atveju, vyras tiesiog nesupranta, kas jį taip traukia ir kodėl jis pyksta. 

Vien pažvelgus į moterį mes, vyrai esame suvystyti jos grožio ir norime su ja susilieti. Tačiau jeigu vyras integruoja anima, pasiekia pradų darna tuomet eterinė mana yra tiesiog prienama ore su kuria jo siela taip pat trokšta susilieti. Tuomet jis maitinasi pačia tyriausia ir subtiliausia Kūrėjo meile tiesiog iš eterio, bet, kad pasiekti šį lygį sielos asmeninė energija turi pereiti labai gilius purifikacijios ir rafinacijos procesus apie kuriuos aš kalbėjau bei tapti subtili ir švelni siela lyg šilkas, bet tuo pačiu stipri.

Daugėlis dvasinių praktikų moko dirbtinai užkelti energijas ar teigia, kad yra kažkokia praktika ar kažkoks suvokimas, kuris tuojau viską atvers, bet tokie mokymai yra klaidingi. Būtina išmokti gyvenime natūraliai einant savo keliu suaktyvuoti kundalini (Anima) palaipsniui ir stebint kaip keičiasi likimas ir kokie iššūkiai iškyla susiderinti savo instrumentą (kūną). Greitas energijų suaktyvavimas kai Intelektas ir širdies intuicija dar nėra išvystę ir žmogus neturi išminties bei diskriminacijos,  o kūnas palaipsniui nepripratintas prie Aukščiausios energijos krūvio veda žmogų pražutin, nes nėra gebėjimo atskirti dviejų vilkų, o įtampa energetinė pasidaro didžiulė, tuomet tampama fanatiku arba ligos arba nuklystama į tamsą, galima ir visai prarasti sveiką protą ir užbaigti savo gyvenimą su psichiniu nestabilumu. 

Reziume

Vyras auga mokydamasis naudotis intelektu ir širdies intuicija. Mano įvardytos stadijos nėra moksliniai faktai, o mano asmeninė patirtis ir vizijos. Tiesa ta, kad jokių apibrėžimų gyvenimo kelionei suteikti neįmanoma. Tačiau kiekvienos sielos evoliucija nesvarbu kokios lyties ji būtų seka tokia tvarka: Meilė, Išmintis, Galia.

Vyras neišmokęs mylėti, nesvarbu kiek išminties turėtų, negalės įgyti galios ir gilesnių suvokimų apie save, Dievą bei moterį. Meilė yra raktas į Tiesą.